1.4. Kas sudaro mokėjimo mokytis kompetenciją?

Pav. Mokėjimo mokytis sudedamosios dalys (subkompetencijos)

Motyvacija ir savivertė

Motyvacija yra svarbiausias dalykas norint ko nors išmokti. Motyvacijos būtinai reikia norint pradėti mokymąsi, jį tęsti, sėkmingai užbaigti ir taikyti išmoktus dalykus gyvenime. Mokymasis paprastai trunka gana ilgai, reikalauja įdėti pastangų įveikti kliūtis, aukoti kitus interesus, verčia smarkiai dirbti mūsų smegenis ir/ar raumenis. Be motyvacijos mokytis būtų neįmanoma.

Motyvacija paprastai atsiranda dėl kelių pagrindinių dalykų:

• Kai yra spaudimas iš išorės (tėvai, draugai, sutuoktiniai, finansinė situacija, gyvenimo pokyčiai, problemos ir panašūs dalykai), tai vadinama išorine motyvacija.
• Norima ką nors pasiekti (pagerinti savo gyvenimo kokybę, išplėsti akiratį, išplėsti arba pagilinti savo gebėjimus, įrodyti sau, kad galima daugiau, atrasti savyje naujų talentų, realizuoti save ir panašiai), tai vadinama vidine motyvacija.

Išorinė motyvacija gali skatinti ir teigiamai veikti mokymąsi, tačiau ji gali ir mažinti motyvaciją arba priversti atsisakyti tikslo. Išoriniai stimulai skatina tuomet, jeigu jie priimami kaip neprieštaraujantys asmens vidiniams įsitikinimams, t.y., jeigu išoriniai veiksniai tampa vidiniais. Išorinė motyvacija siejama su paviršinio mokymosi strategijomis, pavyzdžiui, mokymusi atmintinai.

Vidinė motyvacija daro stipresnę ir netgi lemiamą įtaką mokymuisi. Jeigu mokiniui kas nors itin įdomu, jeigu jis supranta, kad to dalyko labai reikia, mokinys mokosi stropiau, noriau ir yra pasirengęs įveikti visas kliūtis.

Mokinio motyvacija didėja, kai žino, kodėl atlieka vieną ar kitą veiklą, turi aiškų mokymosi tikslą, gali pasirinkti, ką, kokias būdais ir kur mokytis, kai nori įveikti kliūtis, su kuriomis susiduria, kai mato savo pažangą, kai mokymasis teikia malonumą. Mokytis skatina noras geriau išmanyti dalykus, kuriuos asmuo mėgsta, galimybė pritaikyti mokymosi rezultatus savo gyvenime, galimybė pažinti save (interesus, pomėgius, vidines galimybes), didėjantis pasitikėjimas savimi, kai supranta, kiek daug jau žino ir moka. Yra dar ir kitokių motyvų, galinčių stiprinti asmens motyvaciją, pavyzdžiui, galimybė pasidalinti su kitais žmonėmis tuo, ko išmoko, arba galimybė pamatyti savo indėlį į bendradarbiavimą mokantis grupėje.

Kiekvieno žmogaus motyvai yra skirtingi ir mokymosi sėkmei svarbu suvokti savo motyvus bei retkarčiais sau priminti, kodėl mokomasi, kad atrastų stimulą tęsti mokymąsi arba nuspręstų nebesimokyti.

Tam, kad mokymosi kliūtys, nesėkmės nesumažintų motyvacijos, o priešingai, verstų dar labiau stengtis, būtina teigiama savivertė, nusiteikimas „aš galiu“, „man pasiseks“, „kiti gali, vadinasi, ir man pavyks“.

Mokslininkai yra įrodę, kad visiems žmonėms būdingi du poreikiai: poreikis būti teigiamai vertinamam kitų ir poreikis teigiamai vertinti pačiam save. Abiejų poreikių patenkinimas yra glaudžiai susijęs: jeigu žmogų teigiamai vertina kiti, tai ir pats žmogus apie save galvoja geriau.

Vertindamas save teigiamai, žmogus pripažįsta, kad jis yra svarbus ir vertingas, myli save, tačiau ir kitus priima nuoširdžiai ir pagarbiai. Save gerbiantis žmogus nelaukia, kad kas nors kitas sukurs jo laimę, nekaltina kitų dėl savo nesėkmių, į savo klaidas žiūri kaip į galimybę mokytis ir mokosi iš jų.

Neigiamas savęs vertinimas gimdo agresyvumą, apatiją, abejingumą sau ir aplinkiniams, riboja plėtoti savo gebėjimus, sukuria prielaidas socialinėms ligoms: alkoholizmui, narkomanijai, nusikalstamumui, nedarbui ir skurdui.

Kiekvienas žmogus nori, kad jį teigiamai vertintų kiti, nes kitų pripažinimas yra svarbi savijautos aplinkybė. Deja, dažnai atsitinka ir taip, kad artimiausieji žmonės, kurių nuomonė žmogui labai svarbi, nesugeba jo besąlygiškai gerbti, priimti ir mylėti tokio, koks jis yra, t.y., savo pastabomis ir veiksmais nori padaryti jį kitokį, geresnį pagal jų supratimą. Toks elgesys formuoja žmogaus nuomonę, kad jis yra netobulas (o juk niekas ir nėra tobulas), kad jo nuomonė nevertinga ir t.t. Žmogaus savivertė (pagarba sau) mažėja, jis ima menkinti save, o vėliau ir kitus, jaučiasi nelaimingas, nepatenkintas, piktas ir nepakantus kitiems, kitų nuomonei. Su tokia saviverte atėjęs mokytis mokinys aplink save ir pačiame savyje įžvelgia blogybes, ima priešintis ir tiems, kurie jiems nori padėti, ir … sau pačiam. Susidūręs su menkiausia kliūtimi nuleidžia rankas, randa šimtus priežasčių, kodėl jam nepavyks. Ir taip „užsiprogramuoja“ dar didesnei nesėkmei, kuri savo ruožtu vėl menkina jį jo paties akyse. Patenkama į užburtą ratą.

Kaip iš jo išeiti? Mokinys turėtų mokytis pastebėti savo gerus bruožus, formuotis teigiamą požiūrį į supantį pasaulį (mes dažnai negalime pakeisti situacijos, bet visada galime pakeisti požiūrį į ją, t.y., galime matyti pusiau tuščią stiklinę, bet galime į ją žiūrėti kaip į pusiau pilną).

Mokantis mokinio savivertė didėja, kai išmoksta įvertinti savo pažangą lygindamasis ne su kitais, bet su pačiu savimi (mokėjau tik tiek, dabar jau moku daugiau), kai pamato mokymosi sėkmę, kurią greičiausiai patiria užsibrėždamas trumpalaikius pasiekiamus tikslus, ir už kurią save apdovanoja.

Mokymosi apmąstymas (refleksija)

Mokymosi apmąstymas yra antroji labai svarbi mokėjimo mokytis dalis. Mokymosi apmąstymas yra gebėjimas mokytis iš ankstesnio mokymosi ir gyvenimo patirčių. Apmąstymas reikalauja sustoti, pažvelgti atgal, permąstyti:

• Ar pasiekti mokymosi tikslai, kokiais būdais jų buvo siekiama (kaip kas nors buvo išmokta).
• Kiek laiko reikėjo išmokti?
• Kaip buvo įgyta konkreti mokymosi patirtis?
• Kas buvo svarbu ir gerai ankstesnėje mokymosi veikloje, kas taisytina?
• Ar ankstesnė veikla ir taikyti įgūdžiai buvo veiksmingi?
• Kokių kitokių galimybių buvo panašiai mokymosi veiklai atlikti?
• Ką iš įgytos patirties galima panaudoti dabar ar ateityje?

Apmąstymas baigiamas sprendimu, kas ir kaip bus daroma kitaip, kad nesikartotų tos pačios klaidos, kaip bus įveiktos išryškėjusios silpnybės ir stiprinamos atsiskleidusios stiprybės, kokioje veikloje, kokiais būdais, kokia seka bus taikoma ankstesnė patirtis ir kiek laiko tam bus skiriama. Pavyzdžiui, bandant ką nors naujo atlikti kompiuteriu (įsisavinti kokią nors programą ar naują funkciją) vis patenkama į situaciją, kai iš pirmo karto kas nors nepasiseka. Tada bandoma dar ir dar kartą, ir vėl nesiseka. Pagaliau suprantama, kad to paties kartojimas neduoda rezultato. Tada sustojama, pagalvojama, kas buvo daryta, kas, galbūt, buvo daryta ne taip. Tuomet nusprendžiama, kas ir kaip bus daroma kitaip. Pagaliau pavyksta, tačiau juk reikėjo sustoti, permąstyti, nuspręsti daryti ir padaryti kitaip.

Žmogus, kuris negeba apmąstyti savo veiklos (ir mokymosi), yra pasmerktas visą laiką kartoti tas pačias klaidas, „lipti ant to paties grėblio“.

Lygiai taip pat reikia apmąstyti ir mokymosi sėkmes. Kai pasiseka gerai ir greitai ką nors išmokti, būtina pagalvoti, kas ir kaip buvo daroma, kad lydėjo sėkmė. Tuo bus galima pasinaudoti mokantis kitų dalykų. Mokymosi apmąstymas yra žmogaus judėjimo pirmyn pagrindas.

Laiko valdymas

Laiko valdymas yra gebėjimas organizuoti veiklas taip, kad spėtume padaryti tai, ką reikia tada, kada reikia. Norint ko nors išmokti, reikia mokymuisi skirti laiko. Yra paprastų dalykų, kuriuos galima išmokti gana greitai, tačiau yra dalykų, kurie reikalauja daug laiko, kartais tam reikia kelerių metų.

Kai mokymosi etapai sklandžiai keičia vienas kitą – po vidurinės mokyklos tęsiame mokslą profesinėje mokykloje, kolegijoje ar universitete-, mokymasis yra lyg savaime suprantamas dalykas, dalis žmogaus kasdienės rutinos. Tačiau kai į mokymąsi grįžtama po ilgesnės (kelerių metų) pertraukos, laiką, kuris anksčiau būdavo skiriamas mokymuisi, jau būna užėmusios kitos veiklos, susiformuoja nauji įpročiai. Todėl dabar tenka kažkokių veiklų atsisakyti, nes reikia rasti laiko mokymuisi, reiškia, mokymasis turi būti svarbesnis negu tos veiklos.

Norint viską suspėti, reikia išmokti planuoti laiką, pasidaryti darbų sąrašą, kuriame tarp kitų darbų yra numatytas laikas mokymuisi. Labai svarbu ne tik turėti tokį planą, bet ir jo laikytis, nepasiduoti pagundoms nukelti mokymąsi kitam kartui, vėliau. Mokymasis turi tapti neatskiriama kasdienybės dalimi.

Norint sėkmingai tvarkytis su laiko ištekliais, kad jų užtektų ir mokymuisi, ir kitiems gyvenimo planams, reikalingi tokie gebėjimai:

• Įvertinti, kiek laiko reikės, kad užduotis ar veikla būtų sėkmingai atlikta.
• Laikytis užduočių atlikimo terminų.
• Analizuoti, dėl kokių priežasčių nesilaikoma terminų.
• Numatyti, kaip šalinti kliūtis, trukdančias laikytis terminų.
• Nustatyti užduočių prioritetus, t.y. numatyti jų svarbą.
• Susidaryti visų užduočių atlikimo vaizdą, ypač kai keletas užduočių persidengia arba viena priklauso nuo kitos.
• Naudoti laiko tvarkaraštį veikloms prisiminti, organizuoti ir planuoti.
• Nutraukti veiklą ir ją iš naujo perplanuoti, kai matoma, kad tikslas nebus pasiektas ar planuotos užduotys bus neatliktos.
• Tinkamai paskirstyti laiką daug pastangų reikalaujančioms užduotims.

Informacijos tvarkymas

Informacijos tvarkymas – tai gebėjimas rasti ir atsirinkti naudingą informaciją, ją suprasti, susitvarkyti ją taip, kad nesunkiai būtų galima rasti, kai jos prireikia, gebėjimas tinkamai informaciją panaudoti ir ją skleisti.

Šiais laikais informacijos yra nepaprastai daug ir įvairios. Ieškant informacijos randami ir nepatikimi šaltiniai, ir informacija, kuri netinka konkrečiam mokymosi tikslui pasiekti. Informacija gali būti pateikta nepriimtinu mokiniui pagal jo mokymosi stilių būdu (pavyzdžiui, daug teksto ir mažai iliustruojančių schemų, arba atvirkščiai, per daug schemų ir mažai paaiškinimų). Tokios informacijos naudojimas mokymuisi gali būti neefektyvus.

Viename šaltinyje informacija gali būti pateikta sudėtingai ir sunkiai suprantamai, todėl gali susidaryti įspūdis, kad to neįmanoma išmokti ir suprasti. Kitame šaltinyje ta pati informacija gali būti pateikta įdomiai ir suprantamai. Todėl reikia gebėti susirasti tokius šaltinius, kurie yra tinkami mūsų mokymosi tikslams ir atitinka mūsų išsilavinimą.

Surasta informacija paprastai kur nors pasidedama, kad būtų galima ja pasinaudoti kitą kartą: atsispausdinama ir pasidedama į stalčių ar ant stalo, įsegama į segtuvą, išsaugoma kur nors kompiuteryje ar dar kur nors. Netinkamas informacijos kaupimas ir saugojimas gali labai apsunkinti turimos informacijos suradimą ir dėl to gaištamas laikas ir mokymasis tampa neefektyvus.

Informacijos organizavimas apima dar vieną svarbų aspektą: dalijimąsi informacija. Kalbėdami apie mokymąsi, dalindamiesi informacijos šaltiniais mokiniai patys geriau supranta informaciją, įtvirtina žinias, didina motyvaciją mokytis.

Sėkmingam informacijos tvarkymui reikalingi gebėjimai:

• Surasti tinkamą informaciją: nustatyti prieinamus išteklius – internetą, biblioteką ir pan., jais pasinaudoti; užduoti klausimus kitiems.
• Įsisavinti informaciją: nustatyti pagrindinius – raktinius, svarbiausius – žodžius ir pagrindinę teksto mintį; įvertinti, ar reikia daugiau informacijos; sekti instrukcijų, pateikiamų raštu arba vizualiai – paveikslėliais, piešiniais, vaizdais- nuoseklumą.
• Klasifikuoti informaciją: sudėlioti informaciją atsižvelgiant į kriterijus – abėcėlės tvarka, chronologine tvarka; atsirinkti informaciją pagal temą, naudingumą ir poreikius; sisteminti/ kataloguoti informaciją taip, kad prireikus būtų galima lengvai surasti; naudoti paprastus įsiminimo būdus.
• Atgaminti ir pritaikyti informaciją: vesti užrašus kasdieniniame gyvenime, pvz., kalbant telefonu ir paskaitose ar užsiėmimuose; atgaminti teksto struktūrą ir turinį naudojant minčių (sąvokų, koncepcijų) žemėlapį; naudoti vienų mokymų informaciją kituose mokymuose.

Mokymasis grupėje

Daug diskusijų kelia klausimas, ar efektyviau mokytis individualiai ar kartu su kuo nors, grupėje? Apskritai paėmus, mokymasis yra socialinis reiškinys. Nuo kūdikystės žmogų kas nors moko: tėvai, seneliai, auklėtojai, mokytojai, dėstytojai, kaimynai, draugai, net nepažįstami žmonės, kurie parodo, pavyzdžiui, kaip naudotis savitarnos kasa parduotuvėje ar degalinėje.

Suprantama, kad išmokę mokytis, žmonės jau ima mokytis ir savarankiškai, vieni patys. Tačiau savarankiškas mokymasis turi trūkumų:

• Nėra galimybės pasitikrinti, kas ir kaip gerai išmokta (tai galima padaryti tik grupėje lyginant savo išmokimą su kitų žmonių išmokimu).
• Išmokimo kokybė paprastai visada yra prastesnė, nes nėra kas pasako ir parodo, kur daromos klaidos, todėl galima išmokti neteisingų įgūdžių ir susiformuoti klaidingą sampratą.
• Lengviau „nustumti“ mokymąsi kitam kartui, rasti pasiteisinimų.
• Nėra su kuo pasitarti.
• Netenkama bendravimo, kartu įveiktų sunkumų, dalijimosi malonumo.
• Ypač sunku mokytis visiškai naujų dalykų arba neaiškioje situacijoje. Mokytis, atlikti užduotis grupėje yra saugiau.