1.2. Kas yra mokėjimas mokytis

Mokymasis šiandieniniame pasaulyje yra neatsiejama gyvenimo dalis. Didelė dalis žmonių – ir jaunų, ir vyresnių, ir pagyvenusių – nuolatos ko nors mokosi. Vieni mokosi profesijos, kiti – kad smagiai praleistų laisvalaikį, treti – ieškodami darbo arba įspūdžių turistinėse kelionėse užsienyje, ketvirti – kad išgyventų… Nuolatinis technologijų tobulėjimas reikalauja įvaldyti vis naujus instrumentus (telefonus, naujas kompiuterines programas, vaizdo ir garso įrangą ir pan.). Mokantis būna visko: kartais sekasi geriau, kartais – prasčiau, o kartais – ir visai nesiseka. Kai sekasi, džiaugiamasi ir net nesusimąstoma, kas daroma, kad sekasi. Regis, tai yra savaime suprantama. Kitokie jausmai lydi, jeigu ne itin sekasi arba nesiseka. Dažnai kaltinami kiti, dažniausiai mokytojai, kad ne taip moko, naudoja netinkamus būdus, kelia nerealius reikalavimus. Pykstame ir ant savęs, kad nesugebame mokytis, kad negalime visko įsiminti ir atsiminti, kad galvose viena informacija nesusisieja su kita…Kartais kyla noras rasti kokių nors „stebuklingų“ mokymosi būdų, kurių nors vieną įsisavinus, būtų galima mokytis geriau.

Vienintelis toks būdas – mokėjimas mokytis. Kas gi tai yra? Kuo mokėjimas mokytis skiriasi nuo mokymosi?

Mokymasis yra tam tikros srities žinių įgijimas, įgūdžių formavimasis ir gebėjimų ugdymasis. Mokomės matematikos, užsienio kalbų, profesijos įgūdžių ir kitų konkrečių dalykų. Trumpai tariant, mokymasis yra tai, ką mokomės.

Mokėjimas mokytis yra sugebėjimas rasti trumpiausią kelią, kaip išmokti, įsisavinti ir gyvenime pritaikyti tuos dalykų, kuriuos mokomės. Kitaip mokėjimą mokytis galime įvardinti – kaip mokomės. Nuo to, kaip mokame mokytis priklauso ir mūsų mokymosi rezultatai. Įdomu tai, kad trumpas žodelis kaip nėra toks paprastas, už jo slypi daug dalykų, atskleidžiančių mokėjimo mokytis esmę.

Taigi, ką slepia žodelis kaip? Visų pirma tai, kad mokėjimo mokytis pagrindas – žmogaus supratimas apie save kaip mokinį plačiąja (ne tik mokymosi) prasme: nuo asmens motyvacijos mokytis iki gebėjimo bendradarbiauti su kitais. Tai reiškia, kad mokėdami mokytis žmonės pasirengę priimti naujų žinių ir įgyti naujų įgūdžių, susipažinti su naujomis technologijomis ir mokytis įvairiais metodais bei būdais. Jie stengiasi pažinti, kokius mokymosi gebėjimus turi, kaip jų gebėjimai keičiasi arba gali keistis, sužinoti, kaip turimą mokymosi ir gyvenimo patirtį gali panaudoti dabartiniame mokymosi etape. Mokėdami mokytis žmonės gali savarankiškai planuoti mokymąsi, išsikelti mokymosi tikslus, rasti mokymosi būdus tiems tikslams pasiekti, apmąstyti sėkmės ir nesėkmių priežastis, prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, jo rezultatus ir jų taikymą praktikoje. Jeigu jiems kartais ne viskas pavyksta, noriai priima pagalbą iš šalies (mokytojų, bendramokslių, artimųjų), jiems patinka mokytis kartu su kitais (ne vien individualiai).

Jeigu mūsų mokiniai jaučia, kad tai, kas paminėta, jiems būdinga, valio! Jų mokėjimo mokytis gebėjimai yra puikūs ir, greičiausiai, jiems mokytis puikiai sekasi. Tačiau jeigu jaučia, kad vieno kito gebėjimo ar savybės neturi, jie yra dar tik mokymosi mokytis kelyje. Mokymosi mokytis kelias veda juos link:

• Žinojimo, kokie dalykai mums yra svarbiausi mokantis (mokymosi prioritetų).
• Išmokimo planuoti savo mokymąsi ir pritaikyti jau išmoktus dalykus.
• Pasitikėjimo savimi sustiprinimo ir gebėjimo vertinti save.
• Pasirengimo būti atsakingais už savo asmeninį mokymąsi.

Eidami mokymosi mokytis keliu mokomasi ieškoti informacijos šaltinių, aktyviai priimamos ir apdorojamos žinios, apmąstomi mokymosi rezultatai ir nustatomi sėkmės dėmenys bei numatomi trukdžių šalinimo būdai. Mokymasis mokytis prasideda, kai žmogus nusprendžia sąmoningai stiprinti gebėjimą mokytis, ir trunka visą gyvenimą: kad ir ką žmogus mokytųsi, jis mokosi mokytis – kaip pagrindinį ar kaip šalutinį dalyką.

Taigi mokėjimas mokytis yra aukštesnis, ne tik nuo turinio priklausomas gebėjimas. Į mokėjimą mokytis reikia žvelgti kaip į instrumentą, padedantį geriau įsisavinti visų mokymosi dalykų turinį, kaip į raktą, padedantį „atrakinti“ geresnį mokomųjų dalykų supratimą, žinių įgijimą ir panaudojimą.

Mokytojo vaidmuo skatinant mokėjimą mokytis

Pastaruoju metu pereinant nuo mokymo prie mokymosi ypatingas vaidmuo tenka mokytojui. Mokėjimas mokytis moderniame šiuolaikiškame pasaulyje tampa esminiu gebėjimu, padedančiu greitai susiorientuoti dinamiškai kintančiame informacijos turinyje ir jo pateikimo būduose. Mokytojas šiuo metu yra pirmasis asmuo, kuris turi atnešti į mokinių grupę „žinią“ apie mokėjimo mokytis svarbą ir padėti mokiniams įsivertinti bei tobulinti mokėjimo mokytis gebėjimus. Dažnam mokiniui tai gali tapti iššūkiu, būtinybe keistis ir mokytojas turėtų tapti tokio pokyčio pavyzdžiu, t.y., jis pats turėtų mokėti mokytis bei norėti tobulėti šioje srityje. Dabartiniu metu, kai mokytojui jau nebepakanka (o gal ir visai nebereikia) būti žinių pateikėju, jis tampa mokymosi pagalbininku (facilitatoriumi), sudarančiu sąlygas mokiniams mokytis.

Kuo skiriasi „tradicinis“ mokytojas nuo mokymosi pagalbininko? „Tradicinis“ mokytojas sprendžia, ką mokinys turi išmokti, perduoda (perkelia savo žinias į mokinio galvą) žinias, reikalauja jas įsisavinti ir atkartoti, nurodo mokiniams, kaip jie turi mokytis, juos kontroliuoja. Tradicinio mokytojo nuomone, jis vienas yra atsakingas už mokinio mokymąsi.

Mokymosi pagalbininkas, priešingai, neprisiima vaidmens būti atsakingu už mokinio mokymąsi. Pagrindinis mokymosi pagalbininko uždavinys – padėti mokiniui pačiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, pagelbėti mokiniui susiplanuoti mokymąsi ir įgyvendinti tą planą.

Mokymosi pagalbininkui būtina turėti tam tikras, „tradiciniam“ mokytojui vis dar naujas ir neįprastas specifines kompetencijas. Tapdamos vidiniu mokymosi pagalbininko kompasu jos padėtų jam ir jo mokiniams orientuotis mokymosi turinio įvairovėje ir mokymosi būdų gausybėje.

Mokymosi pagalbininko vaidmuo yra įvairialypis, todėl jis turi gebėti:

• Pats būti mokiniu ir gebėti mokytis.
• Atskleisti mokymosi vietą mokinio gyvenime.
• Atpažinti mokinio poreikius ir geidžiamus dalykus.
• Motyvuoti mokinius.
• Teikti idėjas ir patarimus.
• Pamatyti mokinio potencialą/išteklius.
• Klausyti ir stebėti.
• Teikti grįžtamąjį ryšį.
• Padėti sukurti tinkamą mokymosi aplinką.
• Suteikti mokymosi išteklius.
• Užduoti palaikančius, skatinančius mąstyti klausimus.
• Telkti mokinius bendrai mokymosi veiklai.

Ką šie mokymosi pagalbininko gebėjimai reiškia mokinių mokėjimui mokytis?

Pačiam mokymosi pagalbininkui būti mokiniu reiškia pačiam nuolat tobulinti ne tik dalykinį turinį ar mokymo metodikas, bet ir mokėjimą mokytis; nebijoti parodyti savęs kaip mokinio, patiriančio sėkmes ir nesėkmes. Savęs kaip nuolat mokinio suvokimas mokytojui gali padėti darbe su pagalbos stokojančiais mokiniais, vedant juos link savivaldaus mokymosi. Tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojas vaidina svarbų vaidmenį kaip mokėjimo mokytis modelis/pavyzdys.

Atskleisti mokymosi vietą mokinio gyvenime. Siekdamas, kad mokinys geriau suvoktų mokymosi ir mokėjimo mokytis vietą savo gyvenime, mokymosi pagalbininkas privalo sudaryti mokiniams sąlygas ir galimybes (vietą ir laiką) reflektuoti, diskutuoti ir mąstyti apie tai, kodėl ir kaip jie mokosi, su kokiais iššūkiais ir kliūtimis susiduria, kokius alternatyvius mokymosi būdus taiko/galėtų taikyti, kokį tolesnio mokymosi kelią įsivaizduoja. Mokiniai turėtų būti skatinami tai daryti kiekviename mokymosi užsiėmime, nepriklausomai nuo mokymosi temos.

Atpažinti mokinio poreikius ir geidžiamus dalykus. Visi mokiniai turi savo poreikių ir geidžiamų dalykų. Dažnai ir poreikiai, ir geidžiami dalykai būna neišsakomi, nutylimi. Į geidžiamus dalykus apskritai nekreipiamas dėmesys, į juos rimtai nežiūrima, manant, kad tai yra keista, nerimta ir priklauso svajonių sričiai. Tačiau greičiausiai kaip tik geidžiami dalykai yra svarbiausias mokymosi variklis! Mokymosi pagalbininko misija – atpažinti, kad tokių dalykų yra, ir pažadinti mokinio norą jais pasidalinti, padėti mokiniui suprasti, kad geidžiami dalykai yra/gali būti jo mokymosi motyvai.

Motyvuoti mokinius. Motyvacija yra sudėtingas dalykas, kuriam įtaką daro daug įvairiausių veiksnių. Lengviausia pasakyti, kad mokinys yra nemotyvuotas mokytis ir palikti jam pačiam tvarkytis su mokymosi sunkumais. Tapti ir būti motyvuotu mokiniu nėra paprasta, nes dažniausiai visi žmonės, o ypač mažai sėkmės ankstesniame mokymesi patyrę jaunuoliai, turi negatyvų savivaizdį, kuris trukdo būti motyvuotu. Mokymosi pagalbininko pareiga – sugrąžinti mokiniui mokymosi džiaugsmą, parodyti, kad jis gali būti sėkmingas, kad mokymasis gali tapti mokinio gyvenimo dalimi ir netgi nuosavybe. Šią užduotį įvykdyti mokymosi pagalbininkas gali kurdamas motyvuojančią mokymosi aplinką, parinkdamas įtraukiančius metodus, leidžiančius mokiniui patirti mokymosi sėkmę ir pan.

Teikti idėjas ir patarimus. Kiekvienas mokytojas yra savo dalyko specialistas, žino daug įdomių faktų, turi patirties ir gali tuo pasidalinti su savo mokiniais. Dalindamasis su mokiniais mokymosi pagalbininkas gali parodyti tuos mokymosi turinio aspektus, kurių mokinys gali nepastebėti, motyvuoti mokinius gilesniam dalyko studijavimui, naujų idėjų atradimui ir pan. Čia svarbiausia rasti pusiausvyrą tarp dalijimosi savo žiniomis, idėjomis bei patarimų davimo ir mokinio iniciatyvos bei atsakomybės už mokymąsi nesuvaržymo. Kitaip tariant, nepamiršti, kad pagrindinis mokymosi variklis yra ne mokytojas, bet mokinys.

Pamatyti mokinio potencialą/išteklius. Daugelis mokinių puikiai gali išvardinti dalykus, kurie jiems nesiseka. Mokymosi pagalbininkas turėtų padėti mokiniui atrasti, kokie dalykai mokiniui sekasi, kokius vidinius išteklius mokymuisi jis turi. Sudarydamas galimybę išbandyti įvairias užduotis ir vaidmenis, sukurdamas pamatuotus iššūkius keliančias situacijas, teikdamas grįžtamąjį ryšį mokymosi pagalbininkas gali atkreipti mokinio dėmesį į tą potencialo pusę, kurios mokinys manosi neturįs.

Klausyti ir stebėti. Nežiūrint to, kad daugelis mokinių, ypač mokymosi pradžioje, yra nusiteikę daugiau klausyti, tikėdamiesi, kad kalbės mokytojas, mokymosi pagalbininkas turėtų jau nuo pat pirmųjų užsiėmimų daug dėmesio skirti atvirkštiniam procesui: leisti kalbėti mokiniams. Paties mokytojo užduotis turėtų būti atidžiai klausytis, ką sako mokiniai ir stebėti, ką jie daro. Tik tokiu atveju mokymosi pagalbininkas galės užduoti mokiniams tinkamus klausimus, padedančius sėkmingai spręsti mokymosi situacijas.

Teikti grįžtamąjį ryšį. Būdamas aktyvus klausytojas ir stebėtojas mokymosi pagalbininkas turi galimybę ir pareigą teikti mokiniams grįžtamąjį ryšį. Jo išsakyta nuomonė, patarimas ir pan. turi intenciją padėti mokiniui geriau suprasti save, įvertinti mokymosi situaciją ir rezultatus, pažiūrėti į juos iš skirtingų pozicijų. Derėtų nepamiršti, kad mokytojas gali teikti grįžtamąjį ryšį tik tais aspektais, kuriuos jis realiai pastebėjo. Mokiniai kartais galvoja, kad mokytojas turi galią, kuri jam leidžia teikti grįžtamąjį ryšį bet kokiais gyvenimo klausimais. Žinoma, taip nėra ir nereikia mokiniams duoti tokios vilties.

Padėti sukurti tinkamą mokymosi aplinką. Ypatinga atsakomybė mokymosi pagalbininkui tenka kuriant tinkamą mokymosi aplinką, užtikrinančią ir fizinį, ir psichologinį saugumą. Tinkamos, palaikančios mokymosi motyvaciją aplinkos elementai yra:

• Mokinių grupės įvairovės supratimas ir bendradarbiavimo santykių tarp jų palaikymas.
• Mokymosi uždavinių, metodikos ir mokymosi eigos aiškumas.
• Atmosfera, kurioje mokiniai gali tikėtis konfidencialumo ir būti atviri.
• Pasitikėjimas, pagarba ir tarpusavio supratimas tarp mokytojo ir mokinių.
• Aiškiai apibrėžti mokinio ir mokytojo vaidmenys, galimybė jiems keistis mokymosi eigoje.
• Mokytojo pagalba ir skatinimas.
• Grupės taisyklės, kurios gali būti svarstomos, į svarstymą įtraukiant kiekvieną mokinį.
• Saugumas, užtikrinantis mokymąsi be baimės, galimybę išmėginti naujų dalykų ir daryti klaidų.
• Abipusiai naudinga mokytojo ir mokinio partnerystė.
• Mokymosi struktūra ir santykiai, įgalinantys mokytojus ir mokinius įsiterpti, klausti, pasitikslinti, išsakyti savo nuomonę nejaučiant programos, grupės dydžio ir laiko spaudimo.

Suteikti mokymosi išteklius. Mokymosi pagalbininkas gali suteikti informacijos apie mokymosi šaltinius, atkreipti dėmesį į esminius turinio aspektus. Šiuo atveju mokytojas mokiniams yra tam tikras „išteklių centras“, siūlantis pasirinkti mokiniui priimtiniausius šaltinius, nukreipdamas link labiausiai prieinamų, atitinkančių mokinio gebėjimus ir nepamiršdamas, kad mokinys turi turėti pasirinkimo galimybę.

Užduoti palaikančius, skatinančius mąstyti klausimus. Mokymosi pagalbininko tikslas turėtų būti ne atsakymai į visus mokiniams iškylančius klausimus. Jis turi mokėti užduoti mokiniams klausimus, kurie padėtų pačiam mokiniui rasti atsakymus apie jo poreikius, tikslus ir tolesnius mokymosi žingsnius. Tinkami klausimai yra tie, kurie padeda mokiniui apmąstyti jo patirtį ir priimti sprendimus.

Telkti mokinius bendrai mokymosi veiklai. Valdyti savo mokymąsi žymiai paprasčiau, kai tai daroma grupėje, o ne solo/individualiai. Mokantis būtina bendrauti su bendramoksliais. Mokymosi pagalbininkas turi būti asmuo, suburiantis mokinius bendradarbiaujančiam mokymuisi ir stimuliuojantis procesą.